Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Beketas

Samuelis Beketas (1906–1989) – airių kilmės poetas, prozininkas, dramaturgas, rašęs prancūzų ir anglų kalbomis, režisierius, žymiausias absurdo teatro atstovas, 1969-aisiais įvertintas Nobelio premija. Beketas – pirmasis absurdistas, pelnęs tarptautinę šlovę, jo kūriniai išversti į daugelį pasaulio kalbų. Drama Belaukiant Godo (1952) laikoma absurdo teatro klasika.
Beketas gimė 1906 m. balandžio 13 dieną Airijoje, Fokshorte, pietiniame Dublino priemiestyje protestantų šeimoje. Kai Samueliui suėjo 14 metų, jis pradėjo mokytis prestižinėje mokykloje, kurią buvo baigęs Oskaras Vaildas. Mokykloje gerai išmoko prancūzų kalbą. Įstojęs į Dublino jėzuitų Šv. Trejybės koledžą, studijavo anglų, prancūzų, italų kalbas, literatūrą, filosofiją, domėjosi teatru. 1926 m. vasarą pirmą kartą atvyko į Prancūziją, dviračiu apkeliavo Luaros pilis. Gavęs menų bakalauro laipsnį, Dublino universitetui rekomendavus, dvejiems metams išvyko į Paryžių. Paryžiuje Beketas suartėjo su airių rašytoju Džeimsu Džoisu (J. Joyce), jam artimais literatais, 1928 m. tapo Džoiso sekretoriumi, buvo garsiojo Uliso, Dubliniečių autoriaus pagalbininku iki gyvenimo pabaigos 1941-aisiais.
Būdamas 24 metų Beketas laimėjo pirmąjį literatūrinį apdovanojimą – 10 svarų už poemą Whoroscope, kuri nagrinėjo garsaus filosofo Dekarto apmąstymus apie laiką ir gyvenimo laikinumą. Parašęs studiją apie Marselį Prustą, Beketas priėjo išvadą, jog pripratimas ir rutina yra „laiko vėžys“. Ši įžvalga vėliau tapo jo absurdo pjesių pamatine mintimi. 1935–1935 m. keliavo po Europą: Airiją, Prancūziją, Angliją, Vokietiją, rašė poemas, įvairias istorijas. Pragyvenimui pelnėsi kurį laiką dėstydamas anglų ir prancūzų kalbas, vėliau – dirbdamas įvairiausius po ranka pasitaikiusius darbus.
1930 m. gavęs humanitarinių mokslų magistro laipsnį Beketas grįžo į Dubliną, tačiau aplinka rašytoją slėgė, panašiai, kaip ir tėvynainį Džoisą. Beketas 1937 m. apsigyveno Paryžiuje, kuris tapo jo nuolatine gyvenamąja vieta. Nuo 1937 m. jis pradėjo rašyti ir prancūzų kalba. Jo kūriniai panašiu metu pasirodydavo angliškai ir prancūziškai.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Beketas įsijungė į prancūzų pasipriešinimo judėjimą (po karo gavo prancūzų vyriausybės apdovanojimą – medalį „Už kovinius nuopelnus“), vos nepakliuvo į gestapininkų rankas, slapstėsi, pasitraukė į neokupuotą Prancūzijos dalį pietuose, dirbo ūkio darbus, rašė.
Po karo Beketas grįžo į išvaduotą Paryžių, kaip Airijos Raudonojo Kryžiaus savanoris dirbo karo ligoninėje Normandijoje. Nuo 1946-ųjų prasidėjo kūrybingiausias laikotarpis. Beketas vieną po kito rašė esė, apsakymus, romanų trilogiją Molojus, Malonas miršta ir Neįvardijamasis, pjeses, kurias pats dažnai režisuodavo.
XX a. penktame ir šeštame dešimtmetyje Prancūzijoje, Anglijoje, JAV, kiek vėliau – Vidurio bei Rytų Europoje įvairių tautybių rašytojai kūrė absurdo teatrą. Lotyniškas žodis absurdus – nedarnus, beprasmiškas – egzistencializmo filosofijos sąvoka tapo naujosios dramaturgijos ir teatro krypties pavadinimu. Egzistencializmo pasaulėjauta buvo artima įvairių tautų žmonėms, kuriuos siejo žmogaus nesaugumo ir grėsmės absurdiškame pasaulyje patirtis, skaitinusi ieškoti prasmės beprasmybėje. Žmogaus gyvenimo absurdo atskleidimas vienijo įvairių autorių sukurtas avangardines pjeses. Absurdo teatro kūrinių temos – karas, fašistinio ir sovietinio totalitarizmo sistema, vienatvė, susvetimėjimas, nekomunikabilumas, žmogaus ribotumas. Absurdo drama vaizduoja žmogų, praradusį gyvybingumą, sugebėjimą suvokti ir priešintis pačių žmonių kuriamam absurdui. Tačiau absurdo dramos tikslas yra ne absurdo teigimas, o, Martino Eslino žodžiais tariant, galimybė pažvelgti į absurdiškas situacijas atmerktomis akimis ir, patyrus katarsį, išsilaisvinti iš absurdo. Prasmingas gyvenimas – vienintelis būdas įveikti absurdą.
1952 m. Beketas paskelbė pjesę Belaukiant Godo. 1953 m. Paryžiaus teatre įvykus premjerai, rašytojas sulaukė pasaulinės šlovės. Pjesė visam laikui įėjo į teatro istoriją kaip absurdo dramaturgijos šedevras. Nuo 1956 m. Beketas rašė pjeses radijui, 1961 m. Vokietijoje, Bylefeldo mieste pagal Beketo pjesę Paskutinė Krepo juosta pastatyta Marcelio Mihailovicio opera. 1964 m. pagal Beketo scenarijų, jam pačiam dalyvaujant, JAV nufilmuojama kino juosta Film (rež. Alanas Schneideris). Beketas mirė Paryžiuje 1989 m. gruodžio 22 d. Palaidotas Monparnaso kapinėse.

Aušra Martišiūtė-Linartienė

Literatūra

Beketas

Ar žinote, kad...